Tilvytis Teofilis

Teofilis Tilvytis (1904–1969) – poetas,  prozininkas, vertėjas, spaudos darbuotojas. Universalaus talento rašytojas buvo linkęs į visus menus: piešė ir lipdė skulptūras, grojo smuiku, akordeonu, dainavo, vaidino „Vilkolakio“ teatro ir kt. spektakliuose, 
1917–1922 m. mokėsi Panevėžio, Utenos „Saulės“ progimnazijose, bet mokyklos nebaigė. 1923 m. apsigyveno Kaune. Iki 1930 m. dirbo raštininku Kauno mokesčių inspekcijoje. 1924–1925 m. mokėsi Tautos teatro vaidybos studijoje, vaidino satyros ir parodijos teatro „Vilkolakis“ spektakliuose. 1926 m. prisijungė prie „Keturių vėjų“ literatūrinės grupės. Nuo 1930 m. dirbo literatūrinį darbą, publikavo eiliuotus feljetonus periodiniuose leidiniuose. T. Tilvytis kaip humoristas ir satyrikas periodikoje dažniausiai pasirašinėjo Jul. Bokso slapyvardžiu. 1933–1940 m. (iki 1937 m. kartu su H. Blazu) redagavo satyros laikraštį „Kuntaplis“. Nuo 1936 m. bendradarbiavo žurnale „Literatūra“. 1940-1941 m. dirbo žurnalo „Raštai“ redaktoriaus pavaduotoju. 1941 m. vokiečių armijai užėmus į Lietuvą,– iš Kauno pasitraukė į Gaidžius (Utenos r.). Po mėnesio sugrįžo į Kauną. Kelis mėnesius buvo hitlerininkų kalinamas Kauno kalėjime, Pravieniškių koncentracijos stovykloje. Grįžęs iš kalėjimo, iki 1944 m. gyveno Gaidžiuose, vertėsi žemės ūkio darbais, ėmėsi fotografo amato, fotografavo savo gimtuosius Gaidžius ir Tauragnų apylinkės vaizdus.

Nuo 1944 m. gyveno Vilniuje. 1944 m. įsitraukė į tuometinės Lietuvos TSR rašytojų sąjungos veiklą, dirbo valdybos atsakinguoju sekretoriumi, nuo 1946 m. pradžios dirbo literatūros konsultantu. T. Tilvytis mirė 1969 m. gegužės 5 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Populiarumo susilaukė literatūrinėmis parodijomis – rinkiniais „Trys grenadieriai“ (1926), „Nuo Maironies iki manęs“ (1929). Imituodamas parodijuojamų autorių rašymo manierą, kūrė stilistinį antrininką, parodijuojamą kūrinį perkėlinėjo į familiaraus kontakto zoną, ryškino karikatūrinius pirminio teksto bruožus. Parodijuotojo gebėjimus atskleidė ir kituose kūriniuose. „Dičiui“ (1934) būdinga žaismingo pasakojimo imitacija, pagrindinio veikėjo karikatūriška poza. Avangardinės krypties poemoje „Artojėliai“ (1, 1930; 1–2, 1940) vyrauja ironiškas disonansas, ekspresyvūs, sąlygiški, tragikomiški nepriklausomybės kovų vaizdai. Socialistinio realizmo dogmatizmas suvaržė Tilvyčio kaip satyriko ir modernaus poeto galimybes. Šnekamosios kalbos stiliumi sukūrė epinę publicistinę poemą „Usnynė“ (1949), kurios meninė vertė buvo konjunktūriškai perdėta. Vėlyvuosiuose kūriniuose laikraštinė publicistika nutolino Tilvytį nuo jam įprasto satyrinio stiliaus.

Šaltiniai:

tekstai.lt

limis.lt/