Andriušis Pulgis (Andrusevičius Fulgencijus)

Pulgis Andriušis (tikrasis vardas Fulgencijus Andrusẽvičius) (1907 03 31 Gaidžiai (Tauragnų vlsč.) 1970 12 19Adelaidė) - lietuvių rašytojas, vertėjas, žurnalistas, esperantininkas,

Utenos „Saulės“ gimnazijoje P. Andriušis baigė penkias klases ir be egzaminų buvo priimtas į „Aušros“ gimnaziją Kaune, kur įsitraukė į literatūrinį gyvenimą – sumanė ir leido satyrinį leidinėlį „Šepšeliada“. 1926–32 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Periodinėje spaudoje paskelbė publicistikos straipsnių, feljetonų, vaizdelių, literatūros ir teatro recenzijų, kelionių po Lietuvą ir Vakarų Europos šalis reportažų („Kelionių užrašai“, „Kelionės po Lietuvą“). Anglų kalbos ir literatūros studijas VDU humanitariniam fakultete mena lankyti teatro seminarai pas profesorių B. Sruogą, kuris pasiūlė jam Pulgio slapyvardį, likusį visam gyvenimui. Pulgis Andriušis Mokėsi ir kitų kalbų – vo­kiečių, prancūzų, italų, ispanų, portugalų, švedų, arabų. Išvertė M. de Servanteso „Don Kichoto“ (1942) I ir II dalis. Būsimasis rašytojas gilinosi į esperanto kalbą, talkino A. Jakštui-Dambrauskui, redagavusiam esperantininkų laikraštį ,,Litova Stelo“, o Vokietijoje pats išleido esperanto kalbos vadovėlį su trumpu žodynėliu (Lernolibro de Esperanto kun vortareto 1947).

Pulgio Andriušio pomėgis buvo kelionės po Lietuvą ir kitas Europos šalis. 1929 m. žemaituko traukiamu vežimu jis nukeliavo iki Vienos ir atgal, vėliau aplankė Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Italiją ir Ispaniją. Įspūdžiai užfiksuoti nuotraukose važiuojant su draugais pasikinkius arklį (apie 1932), su laivo įgula plaukiant į Londoną (1932). Knyga „Kelionių užrašai“, kurioje sudėta tik dalis P. Andriušio kelionių po užsienio šalis reportažų ir atsiminimų, buvo išleista jau po rašytojo mirties, 2012 m., Lietuvoje. Nemažai reportažų ir atsiminimų apie keliones išlikę įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose.
1938 m. P. Andriušis susituokė su kauniete Marija Chodauskaite, susilaukė sūnaus ir dvejų dukterų. 1944 m., artėjant antrai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vokietiją, kur P. Andriušis įsitraukė į kultūrinį gyvenimą, buvo iniciatyvinės grupės, atkūrusios Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje (LRTD), narys. Gyvendamas karo pabėgėlių stovykloje redagavo neperiodinį leidinį „Dievo paukštelis“, paskelbė straipsnių savaitraštyje „Žiburiai“. Lietuvių rašytojų metraštyje „Tremties metai“ (1947) tarp kitų šešiasdešimt devynių autorių ir penkiolikos dailininkų buvo publikuota ir jo apysaka „Kelionė Tauragnuos“.
Kartu su  A. Gustaičiu, B. Brazdžioniu ir S. Santvaru su literatūrine programa apkeliavo visas prancūzų ir amerikiečių zonose buvusias stovyklas bei kolonijas ir surengė daugiau nei šimtą vakarų. Keliaujant parašytas ir pirmasis jo svarus veikalas „Anoj pusėj ežero“ (1947). Už šią knygą jis buvo apdovanotas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premi­ja.
1949 m. persikėlė į Australiją. Dalyvavo išeivių kultūriniame gyvenime. Pirmoji Australijoje parašyta lietuviška apysaka „Sudiev, kvietkeli!“, gyvenant Adelaidėje parašytos 5 knygos: „Tipelis“ (1954), „Rojaus vartai“ (1960), „Daina iš kito galo“ (1962), „Purienos po vandeniu“ (1963). Ten pat jis trečiai laidai peržiūrėjo „Anoj pusėj ežero“, kuri, kaip ir memuarinė apybraiža „Septinton įleidus“, išspausdinta jo autobiografijos knygoje „Rinktiniai raštai“ (1968).
Išvertė užsienio šalių rašytojų apysakų, romanų; žymiausias vertimas – M. de Cervanteso „Don Kichotas“ (1942). Feljetonuose (rinkinys „Daina iš kito galo“ 1962) vyrauja anekdotiškos buities situacijos, šmaikšti pašaipa. Novelių rinkinyje „Anoj pusėj ežero“, apysakose „Sudiev, kvietkeli!“ (1951) ir „Rojaus vartai“ (1960) detaliai atkuriama Rytų Aukštaitijos kaimo gamta ir su ja glaudžiai susijusio žmogaus buitis nepriklausomoje Lietuvoje. Romane „Tipelis“ humoristiškai vaizduojamas jaunystės metų Kauno gyvenimas. Parašė apysakėlę vaikams „Vabalų vestuvės“, trumpų pasakojimų knygą „Purienos po vandeniu“ (1963), biografinių apybraižų, atsiminimų. Išleista kelionių knyga „Laivas linksmybių“ (parašyta 1950 m., išleista 2014 m.).

Šaltiniai: Maironio literatūros muziejus

Visuotinė lietuvių enciklopedija