Tauragnų dvaro sodybos fragmentai

Tauragnų dvaro sodyba buvo prie Labės ežero pietrytinio kranto. 1387 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila, steigdamas Vilniaus vyskupystę, užrašė jai geriausias žemes, tarp jų ir Tauragnus. Nuo to laiko dvaras priklausė Vilniaus vyskupams, kurie jį išlaikė net iki unijinės Lietuvos gyvenimo pabaigos.
Monografijoje „Tauragnai” Algirdas Baliulis rašė, kad 1730 m. Jonui Zienkovičiui tapus Vilniaus vyskupu buvo susirūpinta jam priklausančių dvarų padėtimi, valdinių prievolėmis. Tad 1731 m. buvo surašytas Užnerio (surašė Antanas Drazdauskas), tarp kurių buvo ir Tauragnai, inventorius. Jame aprašyta prie Tauragno ežero stovėjusi Tauragnų dvaro sodyba, pastatai. 

1757 m. surašytame inventoriuje aprašyti rūmai ant kalno prie Tauragno ežero, su 10 kolonų „gonkomis”, 3 skardinėmis vėjarodėmis stogo kampuose, dengti „gontais”, apkalti lentomis. Juose buvo priemenė, pono kambarys, miegamasis, priešais – salė, koplyčia kampe, galerija ir keli kambariai lentų grindimis; iš viso buvo 24 langai, kurių stiklai įtaisyti į šviną, vieno lango – į medį; po rūmais – mūrytas rūsys. Rūmai buvo aptverti. Priešais rūmus – tarnų oficina, dengta „gontais”. Buvo virtuvės pastatas. Prie įvažiavimo iš Vilniaus, prie vartų, – sargybos pastatas. Didelė tvarkinga arklidė, prie jos kapojinė.

Žemai (matyt, prie ežero) palivarkas, aptvertas aštriakuoliais, ten ir administratoriaus namas; už jo – ledainė alui laikyti; ten pat, prie ežero, virtuvė su kamara ir senas daržovių sandėlis; prie palivarko vartų – naujas svirnas; 2 aukštų sandėlis, senas svirnas su prieklėčiu; senas kvadratinis „abaras”; prie kelio ir upelio didelis „bravoras”, į kurį iš tvenkinėlio lataku teka vanduo, prie „bravoro” 3 tvarteliai; ūkinis kiemas aptvertas aštriakuoliais, jame didelis klojimas, klojimas su jauja, daržinė ir daržinėlė, naujo klojimo gale arklidė administratoriaus arkliams ir vežiminė.
1792 m. balandžio 23 d. surašytame inventoriuje, kai Tauragnų dvaras (priklausė Breslaujos apskričiai) buvo perduodamas valdyti nuomininkui Dominykui Kamenskiui, be dvaro rūmų ir kitų gyvenamųjų namų ir ūkio pastatų, minimi ir malūnai Tauragnuose ir Minčioje, didelė smuklė miestelyje ir dar 10 smuklių kaimuose.
Kaip knygoje „Rykščių raudos Utenos dvaruos” rašė Antanas Gasperaitis, Tauragnų dvaras yra vienas seniausių ir didžiausių dvarų, o pati vietovė tada buvo vadinama Tauraginais.  Carinės Rusijos laikais dvaras buvo nusavintas. XIX a. buvo sukilę valstiečiai. Dvaro savininkai grafai Puslovskiai (stambūs žemvaldžiai) Tauragnuose negyveno. Lietuvoje jiems priklausė garsūs Minčios miškai, Tauragnų miestelio žemė su kaimyniniais ežerais Jauniškio, Musteikių, Paakmenio palivarkai. 1860 m. Puslovskis mirė. 1885 m. Tauragnų dvarą nupirko Karolis Gineitis, sumokėjęs 21000 rb. Nuosavybę vėliau paveldėjo du jo sūnūs – Antanas ir Pranas. Nuo to laiko dvaro savininkai stiprino lietuvių tautinę kultūrą, rėmė lietuvių tautinį judėjimą.
1944 m. karo metu visi Tauragnai paskendo liepsnose. Sudegė ir Tauragnų dvaras. Beliko degėsiai, styrantys kaminai, pelenų krūvos, pamatai.
Gineičių šeima patyrė keletą trėmimų: 1831 m. ir 1944 m. 1991 12 23 dvaro sodybos fragmentai įtraukti į architektūros paminklų sąrašą. Išlikęs dvaro sodybos statinys – akmenų mūro ir medinis nežinomos paskirties pastatas. 

Giminės istorija - krašto istorija. Tauragnų dvarininkai Gineičiai →

Tauragnų dvarininkų atminimui išblėsti neleidžia jų palikuonis (udiena.lt)